Sučirškė mano žadintuvas. Į darbą nereikėjo, mokslai baigėsi, liko pasiruošti tik dviems egzaminams. Leidau sau dar šiek tiek pagulėti lovoje... Atsikėlus perėjau kambarį, žvilgtelėjau į telefoną ir pamačiau praleistą priminimą „pas daktarą“. Tai kaip šaltas dušas privertė mane pamiršti paskutinį miego skonį. Turėjau dar tris valandas, bandžiau nusnūsti, pasimėgauti laisva minute, tačiau bergždžiai... Šiek tiek pasiražęs nusprendžiau, kad jau laikas į vonią. Nusimaudžiau, išsivaliau dantis, nusiskutau tuos kelis plaukus, kurie auga ten, kur turėtų būti barzda. Laiko papusryčiauti nebeliko, tad apsirengiau, susišukavau ir išėjau link ligoninės. Užsidėjau ausines ir klausiausi „dubstep“ stiliaus muzikos, kuri man suteikia energijos.

Iš karto nepavyko rasti ligoninės, tad paklausiau į seselę panašios moters ir ji mane nukreipė mano tikslo link. Radau reikiamą ligoninės pastatą, šalia buvo viso komplekso žemėlapis, kuriame radau savo ieškomą skyrių. Nusigavau į registratūrą, ten mane užregistravo ir liepė laukti eilėje. Pacientų knibždėte knibždėjo, tad stovėjau atsirėmęs į sieną ir žvalgiausi aplink. Buvo be proto nuobodu, ieškojau žmogaus, su kuriuo būtų galima pakalbėti. Pastebėjau vienmetį jaunuolį, tad pradėjau pokalbį: „O kažin kiek laiko reikia laukti, kol pakviečia daktaras?“ Jis atsakė: „Būna įvairiai...“ Užsimezgė trumpas pokalbis, tačiau mano pašnekovas buvo pakviestas atlikti tyrimų. Nuo to laiko stovėjau vienas ir dairiausi aplink, stebėdamas kiekvieną praeinantį. 

Po pusantros valandos užkalbinau praeinančią seselę ir paklausiau jos, kada mane pakvies daktaras. Ji pasižiūrėjo į žmonių eilę ir patikino, kad teks lūkuriuoti dar valandą kitą. Truputį nusivyliau, tad nusprendžiau įsidėti ko nors į skrandį, „taip laikas praskries greičiau“ – pagalvojau. Grįžęs nudžiugau – jau beveik mano eilė, pagaliau!

Netrukus mane pakvietė daktaras, paspaudė man ranką, prisistatė. Pasiteiravo apie mane kamuojančias problemas, kodėl taip atsitiko, prieš kiek laiko, kaip ilgai tai tęsiasi. Po trumpos apklausos apžiūrėjo mane, liepė pakosėti, paminkė pilvą – patikrino ar neskauda. Po sekundės puolė intensyviai rašyti. Esu labai smalsus, pasiteiravau, ką man įtarią, nes minėjo, kad nori daryti papildomų tyrimų. Turbūt čia ir buvo fatališka klaida, nereikėjo klausti...  Jis tik pasakė: „Yra maža tikimybė, nes esi jaunas... Manom, jog tau gali būti kraujo vėžys.“ Nuo tada nelabai ką ir besupratau... Tiksliai nepamenu apie ką tada pagalvojau, visas gyvenimas prabėgo mintyse. Gydytojas paklausė ar viską suprantu, bet paprašiau pakartoti, ką daryti su tuo lapu, kurį man duoda. Man supratingai buvo pakartota, kad duotą lapą nuneščiau seselei. Nebeatmenu, kaip atsiradau šalia seselės, tačiau pamenu, kad ji mane patikino, jog per kelias savaites gausiu laišką į namus su kvietimu kitiems tyrimams.

Ėjau namo, pakeliui užsukau į parduotuvę, bet  blogos mintys manęs  neapniuko. Ne kartą esu sirgęs, bet niekados sunkiomis ligomis, tad negalvojau, kad gali būti kažkas rimto. Dar ir sveikas jaučiuosi. Parėjęs namo suvalgiau šviežių daržovių ir sėdau prie kompiuterio „pasigooglinti“ įtariamos ligos. Tai, ką radau, manę pribloškė, negalėjau patikėti. Kuo daugiau skaičiau tuo labiau negalėjau patikėti... Ieškojau kitų puslapių ir visi rašė panašiai. Maksimali gyvenimo trukmė – 10 metų, tačiau tik su gydytojo pagalba ir tik, jei liga lėtai progresuojanti. Taip pat radau, kad yra užfiksuoti keli remisijos atvejai, bet manęs tai nė kiek neguodė. Pradėjau jaudintis, supratau, kad mes visi esam trapūs ir pažeidžiami. O dar prieš kelias dienas sesė palaidojo savo klasioką, kuris žuvo autoavarijoje. Mintyse kūriau planą, kaip susitaupyti pinigų, visgi, jei rezultatas būtų teigiamas. Prisiminiau šeimą, kurios nuotrauka stovėjo virš mano rašomo stalo. Užplūdo jausmai...

Norėjau kam nors išsipasakoti, nežinojau kam, nes tėvų ar sesės jaudinti nenorėjau, kol tyrimai iki galo nepadaryti. Parašiau geriausiai draugei į Facebook‘ą. Iš pradžių pagalvojo, kad pokštauju, tačiau po to liko šokiruota. Patikinus, kad viskas rimta, ji stengėsi nusiraminti ir tuo pačiu nuraminti mane. „Visi išsikapsto ir tu išsikapstysi“ –  įtikinamai kalbėjo ji. „O ir šiaip nedarykime išankstinių išvadų, nepanikuokime“ – toliau porino. Tačiau mano neišblėstantis optimizmas išgaravo, pradėjau galvoti apie viską, kas blogiausia. Draugei užsiminiau, kad jei sergu, tai geriausiu atveju man liko 10 metų. O ji man: „Tada tie 10 metų bus gražiausi tavo gyvenime.“ Negalėjau nulaikyti ašarų... Tai nuskambėjo taip lyg tai būtų mano paskutinės savaitės. Tačiau tuo pačiu metu pajaučiau meilę, gėrį, rūpestingumą. Mane užplūdo 2 skirtingi jausmai, tuo pačiu buvo labai gera ir tuo pačiu metu jaučiausi, kaip sergantis baisia liga be galimybės pasveikti. Su įjungtu laikrodžiu, kuris tiksi atbuline eiga...
 
Stengiuosi apie tai negalvoti, bet nepavyksta. Visgi tai mano gyvenimas ir aš ne iš tų, kuris gali pasigirti, jog savo metus nugyveno taip, kaip norėjo. Nesupraskit manęs klaidingai, aš esu laimingas, turiu fantastišką šeimą, kuri mane gerbia, žmogų, kuris mane mylį, draugus, kurie man padeda. Kai pagalvoju, jog galiu viską prarasti, nebūtinai dėl ligos, dėl bet ko, mane apima neviltis. Paprasti dalykai įgauna kitą vertę. Ar aš prieš tai įvertinau tuos žmones, kurie mane myli, ir kurie yra šalia, kad ir mintimis?.. Ne, tikrai neįvertinau taip, kaip juos matau dabar. Gal per retai sakiau myliu, ar per retai apkabinau? 

Bet ar tai man rūpėtų po mirties? Tikriausiai ne. Nors sako siela lieka gyva... Bet man gaila kito – savo artimųjų, nes jie kentės, kai manęs jau čia nebebus. O gal čia išbandymas, mestas likimo? Gal tik spyris į šikną, kaip priminimas, jog čia mano gyvenimas ir turiu juo džiaugtis? Gyvenimas tik vienas duotas ir nėra galimybės nugyventi dar kartą ar ištaisyti klaidas. Gyvename čia ir dabar. Jaučiuosi, kaip filme, aktorius, kuriam buvo suteikta galimybė atsukti laiką atgal. Bet aš dar jaunas, man sukti laiko atgal nereikia, aš turiu galimybę pakeisti savo gyvenimą dabar. Tikiuosi aš nesergu jokia liga, o jei ir sergu, tai lai būna, kaip mano draugė sakė “gražiausi mano gyvenime metai”.

Laiškas rašytas sau 2011 m.
p.s. nesergu mirtina liga!